Prisiminimai

Menu save, kai aš buvau dar mažas,
Toks nedidukas, supaprastintas tipažas.
Kai mėgau burgzdamas po šlapią žolę pabėgioti,
Pažaisti futbolą, kvadratą, pažvejoti.

O, kaip būdavo smagu ant arklio joti,
Po darbymečio laukuos, šviežiam šiene miegoti.
Kai griaustinis daužos, liepsnas svaido,
Ir lig šiol menu raukšles močiutės veido.

Nors nelepintas buvau, bet ir nepykstu,
Sapnuose į tuos laikus dažnai nuklystu.
Negali juk teist kitų, kai pats ydingas,
Neužaugau nei gražus, nei kultūringas…

Ne visiems branda ir proto duoda,
Sunku gan sukaupt minčių aruodą.
Pavydžiu aš tiems, kurie neklysta,
Jei yra naudos – atgal sugrįžta…

Kiek klaidų gyvenime daryta!
Lyg tušu raudonu būtų ištaisyta.
Jei galėtume dar kartą gimt iš naujo,
Gal nebūtų netekčių ir šitiek kraujo…

Bet norėčiau baigt rimtai ir pozityviai,
Esam laikini visi dalyviai.
Meilė, atjauta visus telydi,
O daržely gėlės – tegul amžiais žydi!

2020-02-12

Parašykite komentarą