Lietaus lašeliai daužos į palangę

Lietaus lašeliai daužos į palangę,
Žvelgiu į tamsą, rūškaną padangę.
Ir man atrodo, kad esu čia buvęs,
Bet nežinau ar gyvas, ar jau žuvęs…

Toks keistas jausmas, niekas nesuprastų,
Bet nesvarbu, svarbu, kad neprarastų.
Kad rankoj savo, kito ranką jaustų,
Kai sunku būna, ją tvirčiau suspaustų.

Kad neblaškytų bėdos ramaus miego,
Nebūtų juodo pėdsako ant sniego.
Padangėj paukščiai, saulė ryškiai šviestų,
Ir, kad be laiko, mūsų nepakviestų…

Žiūriu į dangų, tamsų nykų tolį,
Ir man atrodo, kad matau ten brolį.
Blaškausi ir šaukiu balsu bepročio,
Bet jis, deja, neprataria nė žodžio…

Mintis sapnai švelniais delnais užglosto,
Vaizdai išnyksta išgalvoto uosto.
Bejėgis toks aš ir apsvaigęs būsiu 
Ir nežinia ar čia, ar jau tenai pabusiu…

2018-12-09

Parašykite komentarą