Džimukui atminti

Aukšta tvora, garsai blogai nuteikia,
Jaučiu tuštybę ir aitrius kvapus.
Mes einam čia, ryžtingai nusiteikę
Paimt tave, važiuosim į namus.

Akimirka ir žvilgsniai susitinka,
Tu vidury, pagerbtas seserų.
Šunų čia daug, visi jie mums patinka,
Jau išsirinkom vieną iš trijų.

Ne man vienam tada tavęs reikėjo,
Ir sūnui draugą tuo pačiu radau.
Jis, kaip ir aš, labai tave mylėjo,
Per daugel metų, šitą supratau.

Ir rodės širdžiai mielas nutikimas,
Aplankė laimė, jau turi namus.
Bet supratai, čia šuniškas likimas,
Ir laisvę jausi, tiktai per sapnus.

Net nežinau ar tu gebi svajoti,
Grandinei spaudžiant, jaust kažką sunku.
Beteisis tu, gali kiek nori loti,
Gan pavėluotai viską suprantu.

O, kaip mokėjai nuotaiką pakelti,
Jautei iš tolo tu visus savus.
Jaučiu, galėjai dar ilgai gyventi,
Bet palikai mus, liūdesy visus…

Dabar mąstau, kada kai mes numirsim,
Kai mūsų pėdas laikas užpustys.
Ir netikėtai, gal šunim pavirsim,
Mums kokią baigtį likimas surašys…

2019-01-13

Parašykite komentarą