Broliui

Šerkšnu dabinas medžių šakos,
Žiema vėl pasaką mums seka.
Už lango vis dar rožės žydi,
Dabar joms niekas nepavydi.

Taip neseniai dar žiogas grojo,
Kažin, kodėl taip greit nustojo?
Lauke ramu, nyku taip tapo,
Nepamatysi krentant lapo.

Danguj staiga žvaigždė sužibo,
Aš tąsyk niekam nesakiau.
Maniau, sugrįžo mano brolis,
Po to labai ilgai verkiau…

Žiūriu aš į žvaigždėtą dangų,
Bandau Dievai aš jus suprast…
Kodėl tiek daug mums duota skausmo,
Kai reikia artimą prarast…

Ir negaliu skaityt moralų,
Juk vis dėlto aš tik žmogus.
Ne dėl savęs, o dėl kitų tik,
Likime, būk jiems atlaidus!

Jeigu girdi mane, broliukai,
Žinai, kaip aš Tave myliu.
Šiandien raudono vyno taurę
Už Tavo vėlę aš geriu…

2018-12-09

Parašykite komentarą