Bentliukui

Didžiulės akys, letenos, ausytės,
Ir kas čia glaudžias, minkštas ir švelnus.
Tu mums lyg vaikas, o tėvams – anūkas,
Kai imi murkti, jausmas nuostabus.

Gebi mąstyti, jausti ir tylėti,
Margas kailiukas, pint gali kasas.
Kad pasakyti, nereikia juk kalbėti,
Žinai manieras tu žmonių visas.

Turi tu uoslę ir kitus gabumus,
Ko kartais žmogui trūksta iš tiesų.
Tave auginti – vienas malonumas,
Jei reiktų skirtis, pagalvot baisu…

Kai lieki vienas, nesiauti, nepyksti,
Ir kantriai lauki, į duris žiūri.
Jauti net laiką, turim greit sugrįžti,
Bentliuk parodai, kaip tu mus myli!

2020-02-08

Parašykite komentarą